Tennisnerd.net nuotrauka

Mažai yra sporto šakų, kurias galima žaisti ant tiek daug skirtingų paviršių.
Viena jų – tenisas. Kartais net nesusimąstome, kiek įtakos žaidimui turi danga. Kodėl vieni žaidėjai nuolat laimi žaisdami gruntinėje aikštelėje, tačiau jiems nesiseka žaisti ant žolės? Kokius pranašumus turi kietoji teniso danga, palyginti su žolės? Ir kodėl Europoje gruntinės aikštelės raudonos, o Amerikoje – žalios?
Apie teniso kilmę egzistuoja daugybė teorijų, vis dėlto dauguma sutinka, kad tenisas greičiausiai buvo pradėtas žaisti Anglijos ir Prancūzijos vienuolynuose XI amžiuje. Iš pradžių vienuoliai kamuoliuką mušinėdavo rankomis, vėliau pirštinę pakeitė raketė ir žaidimas išsivystė iki vadinamojo „tikrojo teniso“ (angl. Real Tennis). Tenisas paplito po Anglijos ir Prancūzijos aukštuomenės sluoksnius. Henrikas VIII buvo entuziastingas žaidėjas ir pasistatė teniso aikštelę savo pilyje Hamptone. Ši aikštė buvo dengta medžiu ir įrengta uždaroje patalpoje. XVII a. Čarlis II permodeliavo ir šiek tiek patobulino Hamptono aikštelę, tad tokia ji išliko iki šių dienų. Hamptono pilies teniso aikštynas – seniausias Didžiojoje Britanijoje.

Tikrasis tenisas buvo žaidžiamas ant kietosios dangos, t. y. medžio arba akmens aikštynuose. XVIII a. pabaigoje tenisą pradėta žaisti lauke ant žolės, nuo to laiko jį pradėta vadinti „lauko tenisu“ (angl. Lawn Tennis). Iš pradžių į žaidimą lauke buvo žiūrima gana skeptiškai, tačiau per Karalienės Viktorijos epochą lauko tenisas įgijo milžinišką populiarumą.

Iki 1970 m. dauguma profesionalų teniso turnyrų vyko žolės aikštėse. Tobulėjant technologijoms, radosi vis daugiau sintetinių medžiagų, gerokai lengviau prižiūrimų ir galinčių pakeisti natūralias dangas.

Tarptautinė teniso federacija (ITF) išskiria net devynias aikštelių dangų grupes, tačiau paprastai teniso aikštelių dangos skirstomos į žolės, kietąsias ir grunto.

Žolės danga

Žolės aikštelės per pastaruosius kelis dešimtmečius vis labiau praranda pozicijas. Tik keliolika iš gausybės profesionalų teniso turnyrų organizuojami ant žolės. Viena pagrindinių žolės dangos aikštelių nepopuliarumo priežasčių – didelės išlaikymo ir priežiūros išlaidos.

„Žolės aikštyną galima būtų įrengti ir Lietuvoje, tačiau toks aikštynas nepasiteisintų“, – teigia Egidijus Kriščiūnas, gausų asortimentą dirbtinių dangų turinčios, įrengusios ne vieną teniso aikštyną bendrovės „Fortera“ vadovas.

Kasmet žolės aikštelės turi būti išlyginamos, iš naujo apsėjamos, jau nekalbant apie tai, kad žolę reikia nuolat pjauti. Jų naudojimo sezonas labai trumpas, be to, ant žolės negalima žaisti iškart palijus, išdžiūti tokioms aikštelėms prireikia dienos ar net šiek tiek daugiau.

„Vimbldono turnyras vyksta dvi savaites, po jo iš žolės nieko nelieka. Net vieną dieną pažaidus ant žolės ištrypiamos galinės linijos, tose vietose lieka plika žemė. Tokią dangą galima parengti tik trumpam, pavyzdžiui, varžyboms, tad neįsivaizduoju, kad Lietuvoje kas nors tam ryžtųsi“, – sako E. Kriščiūnas.

Vimbldono garsiausiuose pasaulio žolės aikštynuose nuolat dirba 16 žolės aikštelių prižiūrėtojų, čempionato metu – net 28. Kasmet sunaudojama apie toną sėklų aikštelių žolei atnaujinti. Teniso ekspertai patvirtino, kad geriausias žolės aukštis – 8 mm, todėl Vimbldone žolės aukštis išlaikomas būtent toks nuo 1995 metų.

„Vimbldono turnyras – daugiau parodinis, žolės aikštynas įrengtas seniai ir dabar palaikomas tam, kad būtų išsaugotos tradicijos, juk lauko teniso pradžia buvo ant žolės“, – pasakoja E. Kriščiūnas.

Žolės aikštelė slidi, kamuoliukas dažnai slysta ir atšoka žemai, maždaug ties žaidėjo keliais. Taip atšokdamas jis beveik nepraranda greičio, todėl žaidimas ant žolės paprastai būna greitas, staigus ir baigiasi per keletą smūgių. Žolės aikštelėje labai svarbus padavimas ir žaidėjo greitis. Varžydamiesi ant žolės tenisininkai dažnai naudoja padavimo ir išėjimo prie tinklo (angl. serve and volley) taktiką – padavus kamuoliuką iš karto bėgama prie tinklo ir smūgiuojama iš oro. Tokia taktika pasiteisina dėl kamuoliuko atšokimo laipsnio ir didelio greičio.

Labai greitai žaidžiant ant žolės ir neprognozuojamai atšokant kamuoliukui itin svarbus pasidaro sėkmės veiksnys. Tenisas žolės aikštelėje dėl to ne praranda, o tik įgauna daugiau žavesio – žiūrovui ypač smagu stebėti greitą žaidimą po visą aikštę.

Pastaraisiais metais vis daugiau žaidėjų ir teniso ekspertų pastebi, kad žolės aikštynuose žaidimas tapo lėtesnis negu buvo anksčiau. 2001 m. Vimbldone buvo pakeista žolės struktūra, siekiant, kad ji išsilaikytų kuo ilgiau, būtų atsparesnė mindymui, ją būtų galima ilgiau naudoti turnyrų metu. Kelerius metus po pokyčių buvo aktyviai komentuojama ir diskutuojama, kas gi atsitiko žolės aikštynui. Žaidėjai, itin mėgstantys stipriai paduoti bei padavimo ir išėjimo prie tinklo taktiką, buvo nepatenkinti tokiu pokyčiu, nes tai gerokai sumenkino jų pranašumą prieš kitus žaidėjus. BBC sporto komentatorius ir dukart mišriųjų dvejetų Vimbldone čempionas Johnas Lloydas žolės aikštyno pokyčius apibūdino taip: „Kai žaidžiau Vimbldone prieš 25 metus, tenisas buvo kaip rusiška ruletė – daug blogai atšokusių kamuoliukų, greiti taškai, padavimo ir išėjimo prie tinklo taktika. Dabar aikštynas pasidarė lėtesnis, o kamuoliukas atšoka daug aukščiau.“ Vimbldono žolės specialistai tvirtina, kad žolės aikštynas nebuvo „sulėtintas“ specialiai, kad taip atsitiko pakeitus žolės rūšį ir dirvožemį.

„Po praėjusių metų Vimbldono turnyro vėl pradėta kalbėti, kad reikia greitinti žolės dangos aikšteles, nes žaidimas jose pasidarė visiškai neįdomus – toks pat kaip žaidžiant ant grunto“, – teigia Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris, tenisininko Ričardo Berankio mokytojas Remigijus Balžekas.

Pasak jo, praėjusiųjų metų Vimbldonas buvo vienas neįdomiausių, o žolės danga, palyginti su ankstesniais metais, palėtėjo dar apie 25 procentus.

„Niekas negali žaisti iš oro, nes kamuoliukas tiesiog stoja. Nebėra tikro žolės žaidimo, yra grynas grunto žaidimas, atsitraukus toli nuo linijos, todėl niekam nebeįdomu“, – sako R. Balžekas. Žolės aikštelė – vienintelė, kurios ypatybės keičiasi joje žaidžiant. Ypač tai galima pajusti dalyvaujant dideliuose ir ilguose turnyruose, tokiuose kaip Vimbldono turnyras, kuris tęsiasi apie dvi savaites. Iš pradžių žolė būna lygi ir vienoda, tačiau įpusėjus turnyrui prie pagrindinių linijų atsiranda didžiuliai ištryptos žolės plotai ir daug purvo. Esant ištryptai žolei, sunkiau prognozuoti, kaip atšoks kamuoliukas, žaidėjui dažnai tenka atmušti netikėtu kampu pasisukusį kamuolį. Žaidžiant ant žolės reikia mažiausiai fizinių jėgų, nes toks žaidimas gana greitas, pelnomi taškai trumpi, tačiau žaidėjas labai nuvargina alkūnę, nes tenka atmušti žemus labai stiprius smūgius.

„Prisitaikyti prie naujos dangos, pavyzdžiui, žolės, trunka apie savaitę, žinoma, viskas priklauso nuo žaidėjo profesionalumo“, – teigia R. Balžekas.

Prie geriausių žolės dangos žaidėjų priskiriami Roger Federeris, Pete’as Samprasas, Steffi Graf, Martina Navrátilová, Björnas Borgas ir Billie Jean King. Kiekvienas šių žaidėjų bent penkis kartus yra laimėjęs Vimbldono turnyrą, o M. Navrátilová – net devynis. Daug teniso analitikų pačiu geriausiu ant žolės dangos žaidžiančiu tenisininku pripažįsta P. Samprasą. Jis Vimbldone triumfavo septynis kartus per aštuonerius metus. Prieš keletą metų Vimbldone karaliavęs R. Federeris pastaraisiais metais užleido vietą Rafaeliui Nadaliui ir Novakui Djokovičiui.

Kietoji danga

Kietoji teniso aikštelių danga yra vidutiniškai greita – lėtesnė nei žolės danga ir greitesnė negu gruntas. Kietosios dangos teniso aikštynai labai populiarūs, nes juos gana paprasta prižiūrėti ir tam nereikia itin didelių lėšų. Kietosios dangos teniso aikštynuose vyksta daugybė profesionalų turnyrų, iš jų ir du „Didžiojo kirčio“ turnyrai.

Kietoji teniso aikštelės danga gali būti paprasčiausias asfaltas, akytasis asfaltas, betonas, medis, akrilinės, sintetinės dangos ir kt. Pavyzdžiui, atvirasis JAV čempionatas vyksta ant akrilinės kietosios dangos, o atvirasis Australijos čempionatas – ant sintetinės.

Paprastai kietosios dangos pagrindas būna asfaltas arba betonas, kurie vėliau padengiami specialiu sluoksniu – akrilu, kaučiuku ir kitomis sintetinėmis medžiagomis. Jei teniso aikštelė įrengta lauke, labai svarbu, kad apačioje esantis asfaltas būtų pralaidus vandeniui, t. y. vanduo lietui lyjant gerai nutekėtų. Keli apatiniai asfalto sluoksniai dengiami kalkakmeniu. Akmenukai neturi būti nei per daug suspausti, nei per daug laisvi. Apatiniai sluoksniai turi gerai praleisti vandenį – jei viduriniuose aikštelės dangos sluoksniuose pradės kauptis vanduo, jis gali sušalti ir iškraipyti asfalto dangą.

„Akrilo danga nusidėvi greičiausiai, maždaug per penkerius metus ji nusitrina ir pasidaro slidi. Dar vienas akrilinės dangos trūkumas – žaidžiant ant šios dangos greitai dėvisi avalynė, dyla kamuoliukai“, – pasakoja E. Kriščiūnas.

Žaidimas ant kietosios dangos gana stabilus ir nuspėjamas. Danga žaidžiant nesikeičia, jos ypatybės ir tai, kaip atšoka kamuoliukas, mažai priklauso nuo oro sąlygų. Vienintelis tokios dangos trūkumas – net vos pradėjus lyti ji tampa ypač slidi ir pavojinga, tad žaidimą iš karto būtina nutraukti.

„Akrilinė danga – paprasčiausia betoninė danga, nudažyta specialiais dažais. Dėl kietumo truputį kenkia sąnariams, tad žaidėjui ilgainiui gali pradėti skaudėti“, – sako E. Kriščiūnas.

Žaidžiant ant kietosios teniso aikštelės dangos pranašiausi visapusiški žaidėjai, kurių padavimas stiprus, jie lengvai ir greitai juda po aikštelę, gerai žaidžia ir už galinės linijos, ir prie tinklo.

„Ant greitų dangų aukštiems žaidėjams žaisti geriau, nes paprastai jie stipriau paduoda kamuoliuką, be to, jie daugiau žaidžia iš oro“, – aiškina R. Balžekas.

Anot jo, mažesni žaidėjai mėgsta sukti kamuoliuką, lakstyti toli atsitraukę palei galinę liniją, tad jiems palankesnės lėtesnės dangos.

Prie sėkmingiausių kietųjų aikštynų žaidėjų galima priskirti R. Federerį, P. Samprasą, S. Graf ir Sereną Williams. R. Federeris atvirąjį JAV čempionatą laimėjo net penkis kartus iš eilės, pradedant 2004-aisiais ir baigiant 2008-aisiais, o atvirajame Australijos čempionate triumfavo keturis kartus. S. Graf lygiai taip pat laimėjo penkis čempionatus JAV ir keturis Australijoje. S. Williams aštuonis kartus šventė pergalę kietosios dangos aikštynuose „Didžiojo kirčio“ turnyruose, o P. Samprasas – septynis.

Dirbtinė žolė

Viena populiariausių teniso aikštynų dangų Lietuvoje – sintetinė žolė, užpilta smėliu. Dirbtinės žolės plauko ilgis gali būti nuo 9 iki 22 mm, nuo to priklauso dangos kietumas ir greitis.

„Dirbtinės žolės, užpiltos kvarciniu smėliu, aikštelių Lietuvoje įrengiame daugiausia, nes šiai dangai beveik nereikia priežiūros. Jei tik nėra sniego, ji visuomet tinkama žaisti“, – teigia E. Kriščiūnas.

Pasak jo, gruntinę aikštelę reikia laistyti, pavasarį tvarkyti linijas, voluoti, išlyginti, o ant dirbtinės žolės, užpiltos smėliu, galima žaisti papildomai neprižiūrint, nebent pavasarį reikėtų nuo jos nuvalyti per žiemą priaugusias samanas.

„Dirbtinės žolės aikštelės – patvariausios. 1995 m. Kėdainiuose įrengėme dirbtinės žolės aikštyną, tai ir dabar, ir po 10 metų dar bus galima jame žaisti. Visoms dirbtinės žolės, užpiltos smėliu, dangoms suteikiame garantijas nuo penkerių iki aštuonerių metų, tačiau žinau, jei danga kokybiška, net intensyviai ant jos žaidžiant, ji laikys 15–20 metų“, – užtikrina E. Kriščiūnas.

Įrengti teniso aikštelę nėra pigus malonumas, kvadratinis teniso aikštelės metras gali kainuoti nuo 60 iki 150 litų, o visas aikštynas – nuo 100 iki 150 tūkst. litų.

Kiliminė danga

Gana dažna uždarų teniso aikštelių danga – kilimas. Jis klojamas ant kieto pagrindo, ant paviršiaus gali būti suberta specialių granulių, gerinančių slydimą.

„Kilimas – geriausia danga mėgėjams ir vaikams, nes jis minkštas, vaikai gali slidinėti, kristi, voliotis ant jo. Kadangi yra minkštas, kilimas nevargina kojų ir sąnarių, be to, ant tokios dangos kamuoliukas atšoka lėčiau, tad besimokantiesiems lengviau žaisti“, – pranašumus vardija Šiaulių teniso mokyklos treneris, Lietuvos teniso sąjungos trenerių tarybos pirmininkas Šarūnas Kulnys.

Pasak trenerio, kiliminė danga, palyginti su grunto, ne tokia slidi, todėl ant jos reikia daugiau bėgti. Ant grunto keletą metrų galima tiesiog slysti ir paimti sunkesnį kamuoliuką, o ant kilimo tuos metrus reikia nubėgti, nes nėra taip slidu.

Šiaulių teniso mokykla kilimines teniso aikštynų dangas turėjo apie 15 metų, ir tik visai neseniai jos buvo pakeistos kietosiomis akrilinėmis dangomis.

„Akrilo danga skirta profesionalams, ant jos dažnai vyksta varžybos, kuriose dalyvauja mūsų auklėtiniai. Anksčiau, kai turėjome kilimą, prieš varžybas reikėdavo važiuoti į kitus aikštynus ir specialiai ruoštis, žaidėjai turėdavo papildomai skirti dėmesio, kad prisitaikytų prie naujos dangos. Dabar, turint akrilinę dangą namų aikštyne, patogiau rengti vaikus varžyboms, jie iš karto išmoksta ir pripranta prie reikiamos dangos“, – pasakoja Š. Kulnys.

Grunto danga

Daugiausia gruntinių aikštelių yra Europoje ir Pietų Amerikoje, o iki 1980-ųjų beveik visi Ispanijos ir Italijos aikštynai buvo su grunto danga. Europiečiams gruntinės teniso aikštelės asocijuojasi su raudona degtų plytų spalva, tačiau JAV dažniau pasitaiko žaliojo grunto aikštelių, dar vadinamų „rubico“. Gruntines aikšteles gana pigu pastatyti ir įrengti, tačiau jų priežiūros išlaidos nemažos. Tokio tipo aikšteles reikia nuolat lyginti, laistyti. Kaip ir bet kurią žemę gruntines aikšteles veikia erozija, dalis grunto išpustoma, išplaunama lietaus, žaidėjai išsineša ant savo drabužių, todėl jas reikia nuolat atnaujinti.

Anglų kalba žodis clay reiškia „molis“, tačiau raudonojo grunto aikštelės paprastai nedengiamos natūraliu moliu, nes jis lėtai išgarina drėgmę ir tokiose teniso aikštelėse palijus negalima žaisti keletą dienų. Dažniausiai raudonojo grunto aikštelės dengiamos sutrupintomis plytomis. Vieni retų natūralaus molio teniso aikštynų yra „Frick Park Clay Courts“ Pitsberge (JAV). Šis teniso parkas aktyviai veikia jau daugiau kaip 80 m – nuo 1930-ųjų.

Žaliojo grunto aikšteles galima drąsiai vadinti amerikietiškomis, nes tokių teniso aikštelių galima rasti beveik visose JAV valstijose. Žaliojo grunto aikštynai nedaug skiriasi nuo raudonojo, galbūt yra šiek tiek kietesni ir greitesni. Gruntinės aikštelės būna ne tik raudonos ir žalios spalvos, dar pasitaiko kaštoninių, mėlynų, gelsvų ir kitų spalvų. Visų gruntinių aikštelių ypatybės labai panašios, be to, kitokių spalvų aikštelės tikrai nėra tokios populiarios kaip europietiškos raudonos ar amerikietiškos žalios.

„Lietuvoje gruntinės aikštelės populiarėja, o ypač pastaruoju metu, kai šveicarų buvo išrasta nauja tokių aikštelių dengimo technologija“, – pasakoja E. Kriščiūnas.

Anot jo, tokios aikštelės pagrindas tvirtas, daromas iš skaldytų plytų, o viršus užpilamas tenisitu. Gruntinei aikštelei, įrengtai pagal naująją technologiją, reikia minimalios priežiūros: jei ji įrengiama lauke, ją reikia laistyti vandeniu, o jei po stogu – tai net ir laistyti nereikia, nes aikštelės paviršius sumaišytas su specialiu skysčiu, todėl drėgmė neišgaruoja.

„Gruntinės aikštelės nenusidėvi, tačiau kasmet reikia papildomai pripilti apie 300 kg tenisito, tad priežiūros sąnaudos išauga“, – teigia E. Kriščiūnas.

Žaidimas gruntinėse aikštelėse lėtesnis nei ant žolės ar kietosios dangos, be to, čia kamuoliukas atšoka gana aukštai, todėl tenisininkai dažnai būna priversti žaisti toliau nuo galinės aikštelės linijos. Taip žaisdami stipriai paduoti mėgstantys žaidėjai praranda pranašumą, be to, gana prastai veikia padavimo ir išėjimo prie tinklo strategija. Pavyzdžiui, P. Samprasas, išsiskyręs itin stipriu padavimu, nė karto per savo karjerą nėra laimėjęs atvirojo Prancūzijos čempionato – vienintelio žaidžiamo ant grunto iš keturių „Didžiojo kirčio“ turnyrų. Yra daug kitų žaidėjų, iškovojusių ne vieną „Didžiojo kirčio“ pergalę, tačiau laimėti atvirojo Prancūzijos čempionato jiems nepasisekė: Venus Williams, Stefanas Edbergas, Borisas Beckeris, Martina Hingis ir kt.

„Ričardui Berankiui grunto danga pati neparankiausia. Pagal tą stilių, kurio jis nuo mažens mokėsi ir žaidžia dabar, jam labiausiai tinka greitos dangos – kietosios ir žolė. Gruntas – labai lėta danga, žaidžiant ant jos reikia labai daug beviltiškai sunkiai bėgti, o tai mums nelabai patinka, mes mėgstame greitą žaidimą“, – pasakoja R. Berankio treneris R. Balžekas.

Pasak jo, pagal ūgį Ričardui turėtų būti geriau žaisti ant grunto, tačiau jis žaidžia aukšto žmogaus žaidimą, visuomet atakuoja ir daro spaudimą varžovui.

Grunto danga gana slidi, todėl žaidžiant ant jos jaučiamas papildomas krūvis kojoms ir rankoms. Kai kurie profesionalūs žaidėjai sugeba meistriškai „pričiuožti“ prie kamuoliuko, kad prieš jį atmušdami visiškai sustotų ir galėtų staigiai pakeisti judėjimo kryptį. Grunto dangos ypatybės šiek tiek keičiasi atsižvelgiant į oro sąlygas. Šaltą ir drėgną dieną kamuoliukas nuo tokios dangos atšoka gana žemai, o karštu oru, kai danga įkaitusi, – aukščiau.

Didžiausias gruntinės teniso aikštelės trūkumas – žymėjimo linijos. Europoje, t. y. raudonojo grunto aikštelėse, linijoms brėžti dažniausiai naudojama kreida, kuri savo struktūra mažai kuo skiriasi nuo paties gruntinio paviršiaus ir beveik neturi įtakos tam, kaip atšoks kamuoliukas. Amerikoje žaliojo grunto aikštelės dažniausiai žymimos plastikinėmis baltomis juostomis. Palyginti su aikštelės danga, iš plastiko ar impregnuotos medžiagos pagamintos žymėjimo linijos yra ypač greitos, t. y. nuo jų kamuoliukas nuslysta ir atšoka žemiau bei greičiau. Tai įlieja į žaidimą papildomos sėkmės veiksnių, tenisas tampa panašesnis į žaidimą ant žolės. Labai stipriai paduodant, kamuoliukui pataikius į žymėjimo liniją, jį priimti darosi „neįmanoma misija“.

„Problema dėl žymėjimo linijų – visur ta pati, net čia (SEB arenoje – red. past.) linijos, atrodo, baltai nudažytos, tačiau į jas pataikius kamuoliukas kitaip atšoka, nes nuslysta gerokai greičiau“, – teigia R. Balžekas.

Šių laikų gruntinių aikštelių karaliumi tituluojamas R. Nadalis. Jis laimėjo net šešis atviruosius Prancūzijos čempionatus. R. Nadaliui taip pat priklauso gruntinės aikštelės rekordas: nuo 2005 m. balandžio iki 2007 m. gegužės jis laimėjo 81 susitikimą iš eilės. Moterų grupėje viena sėkmingiausių žaidėjų pripažįstama Justine Henin, turinti keturis atvirojo Prancūzijos čempionato nugalėtojos titulus.

Parengta pagal žurnalą "Tenisas"