Teniso Meka – Londono priemiestyje (a.k.a. Vimbldonas)

Kai iki pirmojo rugpjūčio pirmadienio lieka lygiai šešios savaitės, teniso pasaulyje tai reiškia, kad visų, neabejingų šiam žaidimui, žvilgsniai nukrypsta į Londono priemiestį Vimbldoną. Būtent tokiu metu čia prasideda seniausias ir garsiausias pasaulyje teniso turnyras – atvirasis Vimbldono čempionatas.

Seniausias teniso turnyras

Vimbldono čempionatas ir pats teniso žaidimas yra beveik bendraamžiai. Šiuolaikinio teniso gimimo data laikomas 1873 m. gruodis. Tada velsietis majoras Walteris Cloptonas Wingfieldas, sujungęs kelis kitus panašius žaidimus, kuriuose didesnis ar mažesnis kamuolys buvo mušinėjamas per tinklą, sukūrė pirmąsias teniso taisykles. Žinoma, per daugiau negu šimtą metų taisyklės keitėsi, bet pagrindiniai žaidimo elementai išliko tie patys.
W. C. Wingfieldas naująjį žaidimą pavadino graikišku žodžiu „sferistika“ (graikų kalba sfera yra „kamuolys“, stiktos – „vieta“), bet greitai dėl didelio panašumo į tikrąjį, arba karališkąjį, tenisą jam prigijo paprastesnis pavadinimas – lauko tenisas.
Lauko tenisas sparčiai plito visoje Didžiojoje Britanijoje ir netrukus buvo žaidžiamas daugelyje klubų. Tarp jų – Visos Anglijos lauko teniso ir kroketo klube (dabar dažniausiai sutrumpintai vadinamame Visos Anglijos klubu). Šis klubas 1877 m. Vimbldono mieste įrengtoje aikštėje organizavo savo pirmąjį lauko teniso turnyrą.
Čempionas buvo skeptiškas
„Lauko tenisas niekada nebus populiaresnis negu mūsų tradiciniai žaidimai. Kiekvienam, bent kartą žaidusiam kriketą, tenisas greitai nusibos dėl monotonijos“, – prieš 133 metus kalbėjo ne kas kitas, o pirmojo Vimbldono turnyro nugalėtojas Spenceris Gore’as.
S. Gore’as buvo prastas pranašas, bet jo skeptišką požiūrį galima suprasti. Pirmasis Visos Anglijos klubo turnyras buvo surengtas visai ne dėl staiga padidėjusio teniso populiarumo, o dėl to, kad per jį buvo norima surinkti pinigų ir už juos nupirkti volą, naudojamą kroketo – tuo metu daug labiau mėgstamo žaidimo – aikštėms paruošti.
Pirmajame čempionate dalyvavo 22 tenisininkai. Finalo mačą stebėjo 200 žiūrovų, jie už bilietus sumokėjo po vieną šilingą, o S. Gore’as už pergalę buvo apdovanotas 12 ginėjų piniginiu prizu ir 25 ginėjas kainavusia sidabrine taure (viena ginėja buvo verta 21 šilingo arba 1,05 svaro).
Vis dėlto taip, kaip S. Gore’as, manė ne visi. Todėl po metų Vimbldone buvo surengtas antrasis teniso turnyras, dar po metų – trečiasis, o ilgainiui Visos Anglijos klube tenisas visai išstūmė kroketą.
1882 m. žodis „kroketas“ netgi buvo išbrauktas iš oficialaus klubo pavadinimo, bet po septynerių metų pagerbiant tradicijas istorinis pavadinimas buvo atkurtas.
Peržengtos sienos
Pirmaisiais metais Visos Anglijos klubas rengė tik vyrų vienetų varžybas. Susidomėjimas tenisu vis didėjo, todėl 1884 m. pirmą kartą įvyko moterų vienetų ir vyrų dvejetų turnyrai, 1913 m. – moterų dvejetų ir mišrių dvejetų.
Vimbldono čempionatas greitai peržengė Didžiosios Britanijos ribas. Pirmieji žaidėjai iš užsienio į Londono priemiestį atvyko dar XIX a. pabaigoje, o XX a. pradžioje užjūrio tenisininkai iškovojo ir pirmąsias pergales: 1905 m. angles be titulo paliko amerikietė May Sutton, o 1907 m. vietos sportininkai pajuto australo Normano Brookeso jėgą.
Darbai vyksta nuolat
Vis dėlto didesnis kokybės šuolis įvyko tik po Pirmojo pasaulinio karo. Ir nors anglai niekada negalėjo pasigirti šiltais santykiais su prancūzais, dėl sirgalių antplūdžio Vimbldono turnyras pirmiausia turėjo dėkoti prancūzei Suzanne Lenglen.
Iki S. Lenglen žiūrovai labai menkai domėjosi dailiosios lyties varžybomis ir per jų kovas tribūnos dažniausiai būdavo apytuštės. Stilingoji atvykėlė iš pasaulio madų sostinės pakeitė britų požiūrį į moterų tenisą ir po Pirmojo pasaulinio karo tik atsigaunančiame Vimbldone vis opesnė darėsi nauja problema – atliekamo bilieto.
Senajam aikštynui nebepatenkinant poreikių, Visos Anglijos klubas nusprendė statyti naują. Jis iškilo ten, kur yra ir dabar, o tenisininkus ir žiūrovus pirmą kartą priėmė 1922 metais.
Naujojo aikštyno centrinėje aikštėje buvo apie 10 tūkst. vietų, iš jų trečdalis – stovimos. Vėliau ir centrinė, ir kitos aikštės buvo ne kartą atnaujinamos, o vietų skaičius didinamas. Pirmoji aikštė gana neseniai – 1997 m. – buvo pastatyta iš naujo nuo pat pamatų.
Įvairūs darbai Vimbldono aikštyne atliekami nuolat. Pavyzdžiui, 2006 m. atidarytas naujas Vimbldono turnyro muziejus, 2008 m. centrinėje aikštėje nuo 14 iki 15 tūkst. padidintas vietų skaičius, 2009 m. virš centrinės aikštės įrengtas saulės šviesą praleidžiantis sustumiamas stogas ir atidaryta visiškai nauja antroji aikštė, 2011 m. įrengta 2 tūkst. naujų vietų trečiojoje aikštėje.
Aikštyne kriuksėjo kiaulės
Vimbldono istorijoje, besitęsiančioje 133 metus, yra ir neprirašytų puslapių: per abu pasaulinius karus (1915–1918 ir 1940–1945 m.) teniso turnyrai nevyko.
Per Antrąjį pasaulinį karą aikštyno patalpos buvo naudojamos civilinės gynybos ir karo reikmėms. Jose buvo įsikūrusios ugniagesių, greitosios pagalbos, dezinfekcijos tarnybos, netgi nedidelis ūkis, kuriame buvo auginamos kiaulės, žąsys, triušiai, kiti nedideli naminiai gyvūnai.
Vimbldonas neišvengė ir vokiečių aviacijos antskrydžių. 1940 m. spalį penkios bombos nugriovė dalį centrinės aikštės tribūnų.
Tenisas į aikštyną grįžo 1945 m. vasarą, kai nesugadintoje pirmojoje aikštėje įvyko keletas mačų tarp sąjungininkų pajėgose tarnavusių kariškių. Rugpjūtį Vimbldone buvo surengtas JAV Europos čempionatas, kuriame varžėsi senajame žemyne tarnavę amerikiečių kariai.
Pagaliau 1946 m. tenisininkai buvo pakviesti į pirmąjį pokario Vimbldono čempionatą.
Spalvotos televizijos debiutas
Vimbldono čempionatas pateko ir į britų televizijos istoriją. 1967 m. iš Vimbldono aikštyno buvo surengta pirmoji Europoje spalvotos televizijos transliacija. Tenisininkų mačas buvo rodomas pirmuoju spalvotai televizijai pritaikytu BBC antruoju kanalu.
Deja, šio mačo įrašas BBC archyvuose neišliko. Juose galima surasti tik taip pat spalvotai parodytą 1967 m. Vimbldono čempionato vyrų finalą.
1967-ųjų turnyras buvo istorinis dėl dar vienos priežasties. Tais metais paskutinį kartą varžėsi tik mėgėjai.
Nuo 1968 m. Vimbldono čempionate, kaip ir kituose „Didžiojo kirčio“ turnyruose, buvo leista dalyvauti ir profesionalams. Taip prasidėjo vadinamoji „atviroji“ era.
1968 m. tenisininkai pirmą sykį gavo piniginius prizus. Vyrų turnyro nugalėtojas (australas Rodas Laveris) uždirbo 2 000 svarų, moterų (amerikietė Billie Jean King) – 750 svarų.
Beje, žodis „atvirasis“ oficialiuose turnyrų pavadinimuose (atvirasis JAV čempionatas, atvirasis Prancūzijos čempionatas, atvirasis Vimbldono čempionatas ir pan.) kaip tik ir reiškia, kad juose leidžiama varžytis ir mėgėjams, ir profesionalams.
Dvidešimt titulų
Nedidukė, vos 164 cm ūgio B. J. King tapo tikra Vimbldono legenda ne vien dėl to, kad buvo pirmoji „atvirosios“ eros čempionė. Visos Anglijos klubo veja jai tapo vieta, kur ji iš viso laimėjo net 20 titulų. Šis rezultatas iki šiol yra Vimbldono rekordas.
Už JAV ribų menkai žinoma mergina iš Kalifornijos, tada dar mergautine B. J. Moffitt pavarde, Vimbldoną sudrebino 1961 m., kai būdama vos septyniolikos ir debiutuodama turnyre kartu su Karen Hantze laimėjo moterų dvejetų turnyrą.
Po to B. J. King, kuri neretai vadinama didžiausią įtaką moterų teniso raidai turėjusia sportininke ir yra aktyvi kovotoja už lygias vyrų ir moterų teises tenise, laimėjo dar šešis vienetų, devynis moterų dvejetų ir keturis mišrių dvejetų turnyrus. 1967 ir 1973 m. ji buvo apdovanota visais trimis nugalėtojų prizais.
Paskutinę pergalę vienetų varžybose B. J. King iškovojo 1975 metais. „Žaidžiau beveik tobulai. Daugiau čia nesugrįšiu“, – po mačo, kuriame rezultatu 6:0, 6:1 sutriuškino finalo varžovę Goolagong Cawley, kalbėjo čempionė.
Tačiau pažadą baigti karjerą amerikietė sulaužė. Be teniso ji ištvėrė labai trumpai ir nors vienetų turnyro Vimbldone daugiau nelaimėjo, savo titulų sąrašą dar pailgino.
Pergalių sąrašas buvo užbaigtas 1979 m., kai B. J. King kartu su Martina Navratilova laimėjo dvejetų varžybas.
Pergalėmis nepasisotino
M. Navratilova padėjo B. J. King pasiekti Vimbldono rekordą (iki tol 19 titulų, bet iš jų nė vieno vienetų varžybose, 1914–1936 m. buvo laimėjusi amerikietė Elizabeth Ryan). Savo ruožtu B. J. King prisidėjo prie to, kad M. Navratilova vėliau tą rekordą pakartotų.
Aštuntojo dešimtmečio viduryje JAV pilietybės paprašiusi čekė M. Navratilova Vimbldono čempione tapo 20 kartą. Tik jos pergalės išsidėliojo kitaip: devynios – vienetų varžybose, septynios – moterų dvejetų ir keturios – mišrių dvejetų.
Vienetų turnyro daugiau kartų nėra laimėjusi jokia kita tenisininkė.
„Vimbldonas yra kaip narkotikas. Jei kartą laimėjai, nori tai daryti dar ir dar kartą“, – apie magišką Visos Anglijos klubo aikštyno trauką kalbėjo čempionė.
Net sulaukusiai amžiaus, kokio kai kurie žmonės jau augina anūkus, M. Navratilovai kiekviena pergalė būdavo išskirtinė: „Jei kada nors pergalė Vimbldone man nebus svarbus įvykis, žinosiu, kad atėjo laikas liautis žaisti tenisą.“
Paskutinį titulą M. Navratilova iškovojo 2003 metais. Būdama 46-erių (tai Vimbldono rekordas) ji laimėjo mišrių dvejetų varžybas. Pergalės džiaugsmu amerikietė dalijosi su indu Leanderiu Paezu.
B. Borgo paradoksas
Ant žolės dangos paprastai laimi stipriai bei tiksliai paduodantys ir labai greitai prie tinklo lekiantys tenisininkai. Angliškai toks žaidimo stilius vadinamas dviem žodžiais „padavimas ir tinklas“ (angl. serve-volley).
Švedas Bjornas Borgas neišsiskyrė nei galingu padavimu, nei gebėjimu akimirksniu atsidurti prie tinklo ir buvo laikomas lėtų aikščių specialistu. Tačiau kažkokiu tik jam vienam suprantamu būdu žolės aikštėms reikalingomis savybėmis nespindėjęs švedas sugebėjo tapti ilgamečiu Vimbldono karaliumi ir Londono priemiestyje laimėti penkis turnyrus iš eilės – nuo 1976 iki 1980 metų.
1981 m. B. Borgas šeštame turnyre iš eilės pateko į finalą, bet jame pralaimėjo Johnui McEnroe. Po mačo švedas net neatsiėmė prizo ir neatėjo į spaudos konferenciją.
„Tai buvo tik vienas iš mano žaistų Vimbldono finalų. Privalėjau laimėti, bet pralaimėjęs nesijaučiau blogai. Tada supratau, kad atėjo laikas trauktis“, – kiek vėliau kalbėjo B. Borgas. Po to motyvaciją praradęs ir žaidimo džiaugsmo nebejautęs tenisininkas dalyvavo vos keliuose turnyruose ir 1983 m. pradžioje, būdamas vos 26-erių paskelbė, kad baigia profesionalo karjerą. Į aikštę jis nebegrįžo.
Be B. Borgo, „atvirosios“ eros laikais Vimbldone penkerius metus iš eilės triumfavo tik Roger Federeris.

Nesustabdė net trauma
Kitas žaidėjas, kuris centrinėje aikštėje tvarkėsi kaip savo namuose, buvo amerikietis Pete’as Samprasas. Jis paskutiniame XX a. dešimtmetyje per aštuonerius metus čempionu tapo septynis kartus.
Įdomu, kad pirmieji pasirodymai Vimbldone „Pistoletui Pete’ui“ (P. Sampraso pravardė) susiklostė labai nesėkmingai: per tris turnyrus jis dukart iškrito pirmajame rate ir laimėjo vos vieną mačą. Užtat po to per aštuonis turnyrus pralaimėjo tik sykį, kai 1996 m. ketvirtfinalyje turėjo pripažinti olando Richardo Krajiceko pranašumą.
Paskutinį titulą P. Samprasas laimėjo nepaisydamas blauzdos traumos, dėl kurios pirmąją turnyro savaitę net buvo išvežtas į ligoninę. Tačiau Vimbldonas jam buvo daugiau negu paprastas turnyras, todėl pasitraukti vidury kelio dėl šių dviejų savaičių visus metus treniruotėse prakaitą liejęs P. Samprasas negalėjo.
„Nėra kitos tokios vietos kaip Vimbldonas. Jis įtraukia ir nepaleidžia“, – savo jausmais dalijosi tenisininkas, kurio žaidimo stilius, kitaip negu B. Borgo, buvo tiesiog sukurtas žolės aikštėms.
Septyni titulai vyrų turnyre yra „atvirosios“ eros rekordas. „Šis rekordas man reiškia labai daug. Tik laikas parodys, ar jis bus pagerintas. Manau, šiuolaikiniame tenise tai padaryti bus labai sunku“, – prieš tris metus kalbėjo P. Samprasas.
Vyriausias „žolininkas“
Yra posakis, kad Vimbldone visi tenisininkai nori žaisti ant ištryptos žolės.
Tai kalambūras, nes visi supranta, kad geriau žaisti, kai žolė lygi ir kamuoliukas atšoka taip, kaip turi atšokti. Tačiau per dvi savaites nuolat trypiant neįmanoma išsaugoti net tobulos vejos, o visi tenisininkai kaip tik ir nori neiškristi iš čempionato iki tų dienų, kai labiausiai mindomose vietose matysis plika žemė.
Kad plikų vietų ir nelygumų būtų mažiau, nuo 1991 m. rūpinasi vyriausias aikštės prižiūrėtojas Eddie Seawardas. Jis yra vos septintas šias pareigas einantis žmogus per visą Vimbldono turnyro istoriją.
„Atsakomybė milžiniška, – apie savo darbą kalba E. Seawardas. – Privalome gerai paruošti veją, nes galime sulaukti geriausių žaidėjų priekaištų. Apie 50 tūkst. žmonių kasdien įeina pro aikštyno vartus, o dar penki ar šeši milijonai žiūri mus per televiziją. Visada esame visuomenės ir žiniasklaidos akiratyje.“
E. Seawardo komandai reikia prižiūrėti beveik pusšimtį varžybų ir treniruočių aikščių. Turnyro metu žolė jose kiekvieną dieną pjaunama ir privalo būti lygiai aštuonių milimetrų aukščio. Jei bus aukštesnė, veja pasidarys slidi.
Beje, iš tikrųjų kamuoliukas žolės aikštėse greitai atšoka ne dėl pačios žolės, o dėl kietos dirvos.
Aikštę uždengė stogu
Nors lietus Londone net vasarą yra kasdienybė ir Vimbldono turnyro tvarkaraštį sujaukia kiekvienais metais, anglai ilgai priešinosi pasiūlymui centrinę aikštę uždengti stogu.
Tai padaryti buvo siūloma dar prieš porą dešimtmečių, tačiau tada stogo idėjos šalininkai buvo paprasčiausiai išjuokti ir su jais net nebuvo diskutuojama. O siūlomi projektai be jokio svarstymo keliavo į šiukšlių dėžę.
Labiausiai dėl to pyko sirgaliai. Neretai žmonės, per didžiausius vargus įsigiję išsvajotąjį bilietą, atėję į aikštyną visą dieną prasėdėdavo po skėčiu ir neišvysdavo nė vieno geimo.
Vis dėlto technologijų pažanga, atvirojo Australijos čempionato pavyzdys, sportininkus varginantis gero oro laukimas ir sirgalių niurzgėjimas privertė sukrusti net konservatyviuosius anglus. Šio amžiaus pradžioje turnyro rengėjai pradėjo įsiklausyti į „stogo entuziastų“ balsus, o 2004 m. pagaliau ištarė „taip“.
Stogas, sveriantis 3 tūkst. tonų ir virš tenisininkų bei žiūrovų galvų uždengiamas per dešimt minučių, atsirado 2009 metais. „Tai padės mums būti lankstesniems“, – pripažino turnyro vykdantysis direktorius Ianas Ritchie.
Įrengiant stogą nebuvo pakeistos jokios kitos svarbiausios centrinės aikštės detalės. „Čia yra čempionato ir, be abejo, paties teniso dvasiniai namai. Kad ir ką darytumėme, mes stengiamės būti ištikimi mūsų palikimui“, – kalbėjo Visos Anglijos klubo pirmininkas Timas Phillipsas.
Finansiniai klausimai – tabu
Beje, darbų kainos nėra skelbiamos. Visos Anglijos klubas laikosi politikos neviešinti jokių smulkių savo finansinių ataskaitų. Visuomenę pasiekia tik informacija apie turnyro piniginius prizus ir pelną.
Taip pat niekada čempionui centrinėje aikštėje nebūna įteikiamas čekis. „Tokius dalykus jie palieka atvirajam JAV čempionatui“, – konkuruojantį turnyrą dėl banalios reklamos gausos ir perdėto pataikavimo rėmėjams pašiepė Londono dienraštis „Daily Telegraph“.
Kova dėl moterų teisių
Visuose „Didžiojo kirčio“ turnyruose prizinis fondas vyrams ir moterims paskirstomas po lygiai. T. y. čempionas uždirba tiek pat, kiek ir čempionė.
Atvirajame JAV čempionate taip yra jau seniai – nuo 1973 metų. Kituose trijuose „Didžiojo kirčio“ turnyruose ilgus dešimtmečius vyrams buvo mokama daugiau negu moterims. Vėliausiai lyčių teisės buvo sulygintos seniausiame „Didžiojo kirčio“ turnyre – Vimbldono čempionate.
„Manau, jiems buvo sunku tai padaryti dėl tradicijų ir visuomenės psichologinio spaudimo. Aš jaučiuosi prisidėjusi, kad tai pagaliau įvyko“, – džiaugėsi buvusi čempionė B. J. King, kuri daug kartų aršiai kritikavo turnyro organizatorius dėl nenoro moterims mokėti tiek pat, kiek vyrams.
„Pinigai, kuriuos sutaupo Vimbldono rengėjai, neverti pamišėliškų pastangų išsaugoti nelygybę“, – dar prieš porą dešimtmečių kalbėjo B. J. King.
Visos Anglijos klubas pateikdavo daug svarių argumentų, kodėl vyrai privalo uždirbti daugiau. Pagrindinis buvo tai, kad vyrai žaidžia iki trijų laimėtų setų, moterys – tik iki dviejų.
B. J. King į tai turėjo taip pat svarų kontrargumentą: „100 ir 1 500 metrų bėgikai gauna didesnius piniginius prizus negu dešimties kilometrų bėgikai, o daugelis žmonių verčiau žiūri puikų dviejų valandų filmą negu vidutinišką keturių valandų.“
Čempionui – milijonas
2011 metais Vimbldono turnyras pasiekė naują istorinę ribą. Vyrų ir moterų varžybų nugalėtojams organizatoriai sumokėjo lygiai po milijoną svarų. Tai 150 tūkst. svarų daugiau negu 2010 metais.
Palyginti su 2009 m., visas prizų fondas padidėjo 9,4 procento.
„Labai svarbu, kad mūsų skiriami priziniai pinigai atitiktų turnyro lygį, o sportininkai jaustųsi gavę tinkamą atlygį, – per 2010 m. Vimbldono turnyro pristatymą kalbėjo T. Phillipsas. – Šis turnyras skirtas tenisininkams ir už jų neįtikėtinas pastangas šioje sunkioje asmeninėje sporto šakoje mes turime deramai atlyginti.“
Tiesa, dėl smukusio svaro kurso, prizų sumas perskaičiavus JAV doleriais arba eurais padidėjimas nebuvo toks ir didelis.
O geriausiems pasaulio tenisininkams milijonas svarų visai nėra svaiginantis skaičius. Pavyzdžiui, R. Federerio turnyruose per karjerą laimėtų pinigų suma 2010 metais pasiekė 50 mln. dolerių. Ir tai tik priziniai pinigai – pagal reklamos sutartis ilgametė pasaulio pirmoji raketė yra uždirbęs mažiausiai antra tiek.
Braškės su grietinėle

Vimbldono čempionatas neįsivaizduojamas be tradicinio patiekalo – braškių su grietinėle.
„Tenisas ir braškės simbolizuoja vasaros pradžią, – pasakoja Vimbldono lauko teniso muziejaus darbuotoja Audrey Snell. – Braškės kaip tik prisirpsta šiuo metų laiku. XIX a. pabaigoje, kai vyko pirmieji turnyrai, valgyti braškes buvo tiesiog madinga.“
Mada virto tradicija, o britai nebūtų britai, jei šimtamečių tradicijų nesaugotų.
Braškes į Vimbldoną jau du dešimtmečius tiekia viena Kento grafystėje uogas auginanti bendrovė. Būtent šiuose kraštuose užaugintos braškės Anglijoje laikomos geriausiomis.
Turnyro rengėjai reikalauja, kad uogos būtų skinamos pardavimo išvakarėse ir atvežamos į Vimbldoną pusę šeštos ryto.
Kiekvieną dieną žiūrovai suvalgo apie dvi tonas uogų ir 7 tūkst. litrų grietinėlės.
Keletą metų atgal, viena porcija, kurioje būna mažiausiai dešimt braškių, kainavo 2,25 svaro. 2011 metais kaina buvo pakelta ir tradicijų laikytis norintys Vimbldono smaguriai turi pakloti jau 2,5 svaro.

Arenoje – garbingiausia viešnia
Per 2011 Vilmbldono turnyrą centrinė aikštė po labai ilgos pertraukos sulaukė garbingiausios viešnios – birželio 24 dieną teniso varžybose apsilankė karalienė Elžbieta II.
Jos Didenybė Vimbldone nebuvo nuo tada, kai turnyras šventė savo šimtmetį – 1977 m. ji apdovanojo čempione tapusią anglę Virginią Wade.
Pagal šimtametę tradiciją ir turnyro taisykles Karalienei atvykus į centrinės aikštės karališkąją ložę tenisininkai privalo jai nusilenkti.
Anksčiau žaidėjai privalėdavo nusilenkti į ložę atvykus bet kuriam karališkosios šeimos nariui. Tačiau šio amžiaus pradžioje Visos Anglijos klubo prezidentas, Kento hercogas nusprendė, kad ši tradicija yra atgyvenusi ir taisykles pakeitė. Nuo 2003 m. privaloma nusilenkti tik karalienei ir sosto įpėdiniui.
Prizai
Vyrų turnyro nugalėtojui įteikiama paauksuota sidabro taurė. Ant jos užrašyta: „Visos Anglijos lauko teniso klubo vienetų pasaulio čempionas“ (angl. The All England Lawn Tennis Club Single Handed Champion of the World). Ši 47 centimetrų aukščio ir 19 centimetrų skersmens taurė įteikiama nuo 1887 metų.
Moterų turnyro nugalėtoja nuo 1886 m. apdovanojama sidabriniu padėklu, kurio skersmuo yra 47,6 centimetro. Šis prizas dar vadinamas „Veneros rožių vandens lėkšte“ (angl. Venus Rosewater Dish).
Abu prizai laikomi Vimbldono muziejuje, o čempionai nuo 1949 m. visam laikui gauna jų sumažintas kopijas.

Straipsnio autorius - Žurnalas "Tenisas"